Apie norą, kad visi pasaulyje būtų laimingi

Apie norą, kad visi pasaulyje būtų laimingi
arba
„Gerais norais kelias į pragarą grįstas“

Didžiajai daliai iš prigimties gerų žmonių kyla noras padaryti visus žmones laimingais. Tarkime jei staiga visi pasaulyje tampa laimingi. Kaip tai atrodytų? Laimingas vilkas ėdantis aveles, ir laimingos avelės, kurios mielai leidžiasi ėdamos. Laimingos kobros draskančios paukščiukų lizdus, ir laimingai mirštantys paukščiukai. Laimingi vagys grobiantys svetimą turtą, ir laimingi, besišypsantys apvogtieji. Laimingai skrodžiantys savo auką žmogžudžiai, ir palaimingai besišypsančios mirštančios aukos. Būtent taip atrodytų laimė visame pasaulyje, pagal dabartinį žmonių suvokimo lygį! Argi visgi NE? Ar tikrai visi turi būti laimingi? Ar visi laimę suvokia vienodai? Kas vienam laimė, kitam gali būti pati didžiausia nelaimė.
Jei jums atrodo, kad klystu, galime pasižiūrėti iš kitos pusės: laimingos ir sveikos avelės, ir laimingai alkani ir iš tos laimės nykstantys vilkai, nes jiems nėra ko ėsti. Laimingi paukščiukai besidžiaugiantys laisve, ir laimingai džiūvančios iš bado kobros… Truputį keistai žiūrisi tas visų laimingumas… Ir visgi kažkas čia ne taip!
Ir iš kur jiems kyla toks noras? Noras, kad visi pasaulyje būtų laimingi. Iš puikybės, iš noro būti geresniais už kitus ir padaryti kažką gera ir reikšminga visam pasauliui, nes tik padarę gerą darbą, jie pajus savi vertę. Jie geriau save nusiskriaus, bet kitiems atiduos paskutinį kąsnį. Ir tik tuomet jie jausis kažko verti. O padarę kitam gera, galės tą kitą kontroliuoti ir valdyti! Būtent! Va čia ir baigiasi jų gerumas, o prasideda manipuliacija gerumu, tiesiog užsidedant gerumo kaukę. Juk lengviausia daryti gera ir manipuliuoti su šalia esančiu ir artimiausiu žmogumi. Padarydamas gera lyg ir įgyji teisę „ėsti“ žmogų, kuriam padėjai. Bet ar atsiklausei žmogaus? Ar jam tikrai reikia to „gėrio“ lydimo priekaištų? Ar tas žmogus geriau pats pasirinks įveikti savo problemas? Manau vistik dauguma pasirinktų antrąjį variantą.
Lydimi gerų norų pasistenkite nesugriauti pasaulio. Ir jei jums kyla klausimas, kodėl Visata neišpildo žmonių bendro noro, kad visi būtų laimingi, tai atsakymas slypi teksto pradžioje. Norai prasilenkiantys su logika, norai kenkiantys kitiems paprasčiausiai nėra pildomi. „Devynis kartus pamatuokit, ir tik dešimtą kartą kirpkit!” Vadovaukitės ir širdimi, ir logika. Ieškokit atsakymo giliau, jei jūsų norai nesipildo. O tiems gelbėtojams, kurie žūt būt nori kažką išgelbėti, patarčiau pirmoje vietoje padėti patiems sau, išgelbėti save, o tuomet pajusti savi vertę ir asmeninę laimę. Pasaulį pradėkite gelbėti nuo savęs, nes save nusiskriausdami ir neįvertindami, jūs negalite niekam kitam padėti, nei juo labiau suteikti laimės. Atsitokėkite kol laikas!