Šmeižtas. Kenkia, o gal kaip tik padeda?

Šmeižtas. Kenkia, o gal kaip tik padeda?

 

Tikriausiai dažnai tenka girdėti tokią frazę: „- O ką žmonės pasakys?“. Ar jums iš tiesų tai dar rūpi? Jei pasitikite savimi, visos paskalos nuo jūsų nutekės kaip vanduo nuo žąsies. O bet kuris sveiko proto žmogus, gerai pažįstantis jus, taip pat kuo puikiausiai atsirinks, kur tiesa, o kur melas.
O jei neatsirenka? Jus jam darote gera, o jis galvoja apie jus blogai, nes kažkoks X pilietis pakuždėjo apie jus blogai… Tai aš vadinu aviniškumu arba nesugebėjimu mąstyti. Jei avis mato baltą spalvą, bet jai pasakys, kad tai juoda, tai ji visam pasauliui mekens, jog tai juoda spalva. Net ginčysis ir bus pasiryžus susikaut, kad įrodytų, jog balta tai yra juoda. Ir tik dėl to, kad nepasitiki savo asmenine nuomone, nepasitiki tuo ką mato ir jaučia. Bet užtai aklai pasitiki svetima nuomone, net jei ji yra visiškai buka ir logiškai nepagrindžiama ir nepaaiškinama. Svetima nuomonė yra aukščiau savos nuomonės. Svetimi geriau jaučia, mato, žino ir supranta? O ar jums nors kartą kilo noras patikrinti tas žinias? Per daug sudėtinga?
Kodėl žmonėms kyla noras šmeižti? Kokios to priežastys? Dažniausios šmeižimo priežastys yra pavydas, menkavertiškumas, didybės manija (savo vertės pakėlimas ar net išaukštinimas šmeižiant), piktybinis siekimas pakenkti ar sunaikinti, piktybinė konkurencija, noras perimti valdžią, turtą ar „meilę“.
Kaip šmeižtas palengvina mums gyvenimą? Buvot apšmeižtas. Tuo metu pasijutot ne kaip. Paskui pradėjot aiškiai matyti tuos žmones, kurie patikėjo tuo, kas atrodė neįmanoma, tai – avys. O aplink jus liko tik tie žmonės, kurie dar geba kritiškai galvoti ir mąstyti, bei tinkamai įvertinti situaciją. Liko tik tikrai jus pažįstantys, kuriems esat svarbus.
Šmeižikai padarė jums paslaugą patys to nežinodami. Išgrynino aplink jus esančius žmones. Įvyko natūrali atranka. Ar prieštarausite šiai atrankai? Ar priimsite atrankos rezultatą kaip faktą? Ar bandysite toliau bendrauti su avimis ir joms įtikti, bei įrodyti savo teisumą (kas yra beveik neįmanoma)? Juk jei šuo loja, jūs nesiklaupiate ant kelių ir nelojate jam atgal. Ar visgi norisi aploti?
Ironiška, tačiau Pelenę namiškiai, o ypač pamotė, laikė tingine, nors ji beveik visus darbus už visus nudirbdavo. O marčią iš Žemaitės kūrinio „Marti“ laikė dykaduone, nors pas ją visos staltiesėlės ir užuolaidėlės spindėjo iš baltumo.

Jurgita,